Draugystei gimti reikia nedaug – šiek tiek bendrų patirčių, atvirumo ir rūpesčio pasauliu, kuris tęsiasi toliau nei mūsų namų slenkstis. Kai dvi bendruomenės atranda, kad joms svarbūs tie patys dalykai, tarp jų ima formuotis ryšys. Jis, kaip Dzūkijos upė, pamažu plečiasi –

jungia krantus, kaimus ir miestelius, o galiausiai susieja vietinių žmonių širdis į vieną viską aprėpiantį srautą.

Taip nutiko ir Marcinkonių daugiafunkcio centro bei „Lietuvių namų“ Seinuose bendruomenėms. Jas sieja tie patys iššūkiai: senstanti visuomenė, mažėjantis gyventojų skaičius, ribotos pasiekiamumo galimybės ir gyvenimo pasienyje keliamos grėsmės. Abi organizacijos tikėjo, kad vietos žmonių gerovė yra būtina sėkmingam, ramiam ir kokybiškam gyvenimui. O šią gerovę galima kurti kartu – ten, kur susitinka žmonės, idėjos ir bendros vertybės.

Ši bendrystės vizija virto bendru projektu, įgyvendintu Interreg VI-A Lietuvos–Lenkijos programos lėšomis, siekiant stiprinti pasienio bendruomenių bendradarbiavimą ir gerovę, kurio bendra vertė 157.333,00 EUR. Partnerystėje susivienijo dvi organizacijos – Varėnos rajono Marcinkonių daugiafunkcis centras ir Vysk. Antano Baranausko fondas „Lietuvių namai“ Seinuose.

Taip gimė projektas „Path of Cross-border Communities to Wellbeing (MAR/SEIN)”, subūręs vaikus, jaunimą, suaugusiuosius ir senjorus iš abiejų šalių. Per metus Marcinkonyse ir Seinuose surengtos keturios tarptautinės Įgūdžių akademijos ir trys „Kiemų šventės“ – renginiai, suvieniję institucijas, organizacijas ir vietos gyventojus abipus sienos.

Pirmoji Įgūdžių akademija vyko Marcinkonyse. Į mažą Dzūkijos kaimą atvyko dalyviai iš Seinų. Dalyviai iš Lietuvos ir Lenkijos mokėsi velti vilną, kurti keramikos ir medžio darbus, pinti pavasarinius vainikus, o kartu dalijosi istorijomis, tradicijomis ir šypsenomis.

Kiekvienas užsiėmimas virto proga pažinti kitą žmogų ir pajusti bendrystės džiaugsmą. Dalyvių rankose gimę darbai priminė senolių tradicijas, o tarp juoko ir dainų užsimezgė naujos draugystės. Antroji akademija vyko Seinuose, čia susibūrusios abiejų šalių bendruomenės mokėsi ir kūrė kartu. Dalyviai marginio vašku kiaušinius, pažino lietuviškų raštų simboliką, mokėsi šilko tapybos ir kūrybinių renginių organizavimo, o vakarus praturtino bendros kelionės po miestą ir lietuviško kino vakaras. Gegužės viduryje Seinai dar kartą tapo vieta, kurioje projekto dalyviai susitiko kūrybai ir prasmingiems pokalbiams Trečiojoje Įgūdžių akademijoje dalyviai kūrė dzūkiškais raštais puoštus maišelius, mokėsi gaminti muilą ir žvakes, gilinosi į savanorystės prasmę bei žiūrėjo dokumentinį filmą apie Dainų šventę. Akademijos kulminacija – kelionė po pasienio kultūros ir gamtos paveldo vietas nuo Seinų iki trijų sienų sankirtos, Punską ir Vygrius. Ši patirtis tapo simboline kelione, atvėrusia naują supratimą apie bendruomenių ryšius, tradicijų tvarumą ir tarpusavio palaikymą. Liepos viduryje Marcinkonyse vykusi ketvirtoji Įgūdžių akademija tapo viso akademijų ciklo kulminacija – čia susijungė mėnesius kurtos draugystės, bendros patirtys ir bendruomeniškumo dvasia. Dalyviai gilinosi į savanorystės prasmę, kartu audė simbolinį „bendro taką“, mokėsi senųjų amatų, kulinarinio paveldo bei išbandė moderniąją kūrybą – 3D molio spausdinimą bei inovatyvias medžio drožybos staklės. Keturios Įgūdžių akademijos sujungė žmones, idėjas ir patirtis į vieną bendrą istoriją. Jos parodė, kad kai žmones jungia smalsumas ir noras mokytis vieniems iš kitų, gimsta ne tik nauji įgūdžiai, bet ir ryšiai, kurie peržengia sienas, laiką ir tampa įkvėpimu kurti tvirtesnes bendruomenes abipus sienos.

Kiemų festivaliai tapo viena ryškiausių projekto „Path of Cross-border Communities to Wellbeing“ patirčių – jie subūrė vaikus, šeimas, kūrėjus ir bendruomenes iš Lietuvos ir Lenkijos į bendras kūrybos, džiaugsmo ir susitikimo erdves. Kiekvienas festivalis turėjo savo

temą, bet visus jungė ta pati idėja – atverti savo namų, patirčių “kiemus” vieni kitiems. Kiemas šiame projekte tapo daugiau nei fizine vieta – jis virto simboliu, kuriame susitinka pasauliai, išnyksta sienos ir atsiveria žmonės. Čia susipina skirtingos kartos, dainos ir pokalbiai, juokas ir kasdienės veiklos, tradicijos ir dabartis. Kiemas saugo bendruomenės atmintį – jis visada gyvas žmonių istorijomis, svajonėmis ir mažais kasdieniais stebuklais. Šiame projekte kiemas tapo ženklu to, kas mus jungia – atvirumo, svetingumo ir noro būti kartu, kur kiekvienas gali užsukti ne kaip svečias, o kaip savas. Pirmasis festivalis, surengtas Seinų „Žiburio“ mokykloje, buvo skirtas vaikams. Jame vyko vaikų pasirodymai, žaidimai, kūrybinės dirbtuvės. Vaikai iš Seinų, Marcinkonių, Suvalkų, Alytaus ir Punsko susitiko ne varžytis, o draugauti, pažinti ir džiaugtis bendryste be sienų. Antrasis festivalis vyko Marcinkonyse, prie Kastinio ežero. Tądien ežero pakrantė virto simboline gatve, kurioje apsigyveno šešios bendruomenės iš abiejų šalių. Kiekviena jų kūrė savo „kiemą“ – mažą pasaulį su tradiciniais amatais, dainomis, pasakojimais ir vietos skoniais. Šventėje susipynė senoji Dzūkija, projekte dalyvaujančių žmonių kūryba ir nuoširdus noras būti kartu. Trečiasis festivalis sugrįžo į Seinus – čia kiemai prisipildė teatro, muzikos, meno. Vyko audimo dirbtuvės, projekto darbų paroda, o scenoje pasirodė Margionių klojimo teatras, Seinų ir Merkinės kolektyvai. Skambėjo dainos, juokas, kvepėjo dzūkiški valgiai – visa tai kūrė tą pačią bendrumo dvasią, kuri lydėjo projektą nuo pirmųjų dienų. Kiemų festivaliai tapo projekto branduoliu, sustiprinusiu bendruomenių ryšius ir parodžiusiu, kad nuoširdus bendravimas, tradicijų puoselėjimas, bendros vertybės bei kūryba gali tapti geriausiu tiltų tarp žmonių abipus sienos.

Projekto metu dalyvavo daugiau nei 500 žmonių, buvo surengtos dešimtys kūrybinių užsiėmimų. Kiekvienas dalyvis ne tik įgijo naujų įgūdžių, bet ir patyrė, ką reiškia būti dalimi platesnės bendros istorijos. Projekto partneriai susitarė bendradarbiauti ir toliau – laukia nauji kultūriniai mainai, edukaciniai projektai ir meninės iniciatyvos. Ši patirtis parodė, kad mažos bendruomenės turi didelę jėgą, kai dalijasi, kai klausosi viena kitos ir kai nebijo svajoti kartu.

„Path of Cross-border Communities to Wellbeing“ paliko ne tik gražius prisiminimus, bet ir  stipresnį, artimesnį pasienio regioną – tokį, kuriame kalbos, amžius ar atstumas nebeskiria, o jungia. Tikroji gerovė prasideda ten, kur žmonės mato vieni kitus, dalijasi ir renkasi būti kartu – nes būtent iš šio ryšio gimsta stiprios, gyvos bendruomenės.